Levas Kovarskis, Helsinkis, Suomija
2020.04.15
Mes visi nerimaujame dėl savo praktikos, pajamų ir pacientų. Iš principo BUS GERAI. Žinomas amerikiečių psichoterapeutas ir dėstytojas Myron F. Weiner NewPsy interneto puslapyje rašė, kad pacientų bus daugiau, nes ateityje video ryšys taps įprastu mūsų profesijos įrankiu, pacientams nebereikės važinėti pas terapeutą ir švaistyti tam savo laiką bei pinigus. Bet ką daryti dabar, kol tęsiasi epidemija? Atsakau: likti tais, kas mes esame – psichoanalitikais ir psichoterapeutais, tikėti, kad mūsų profesija yra svarbi ir reikalinga.
Visų pirma panagrinėkime, kodėl ji reikalinga. Tikriausiai visi esate girdėję amerikiečių teologo Reinholdo Niebuhro (1892 – 1971) maldą: „Dieve, suteik man dvasios ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“ Nesuklysime pasakę, kad būtent psichoanalizė ir psichoterapija suteikia žmogui tokios išminties bei psichinius instrumentus jai gilinti. Terapija moko žmogų skirti vidinius dalykus nuo išorinių – kitų mintis ir jausmus nuo savųjų, praeities įvykius nuo dabarties, baimę kitų nuo savęs baimės, sąžiningumą nuo nesąžiningumo, kilnumą nuo išdavystės, žinojimą nuo neišmanymo ir išmintį nuo vulgarumo. Moko atskirti tai pirmiausia savyje ir šiek tiek kituose. Tokia išmintis itin reikalinga krizės metu, kai NIEKAS NEŽINO, niekas negali numatyti, o į tokią nerimastingą nežinią pasąmonė projektuoja mūsų baimes ir viltis, kurių net nėra kam konteinuoti, nes ne visi ir ne visada pasitiki savo vyriausybe.
Pradėkime nuo savęs. Ne vienas pacentas palieka mus ar ketina palikti. Bet priežastys skirtingos – vieni nori mus palikti, nes neteko darbo ir nebeturi iš ko mokėti, kiti bijo prarasti darbą, nenori važinėti viešuoju transportu, negali dirbti video režimu ir t.t. Yra ir dar vienas faktorius – tai šūkis „Gelbėkitės, kas tik galit!“ Toks požiūris paremtas įsitikinimu, kad ir psichoterapeutas „gelbės save“, t.y., negalvos apie mane. Ir (Sic!) pacientas iš principo teisus: niekur nėra teigiama, kad mūsų ryšys su pacientu yra pats savaime vertingas arba kad mes abu egzistuojame vientisoje bendroje realybėje, kurią turime teisingai vertinti, arba
atskirose, ir kaip nuspręsti, kada bendra realybė suskils į dvi asmeniškas. Nors esu Nancy McWilliams gerbėjas, negaliu visiškai sutikti su jos žodžiais: „Jeigu mes nepažabosime šios fantazijos (apie nuosava visagalybę) savo karjeros metu, tapsime destruktyviai savikritiški, nusivylę ir nepajėgūs didžiuotis tuo, ką iš tikrųjų galime pasiūlyti žmonėms.“ Fantaziją apie mūsų (terapeutų) visagalybę ji sieja su pacientų fantazija apie visažinį Kitą. Kai šios abi fantazijos, paciento ir mūsų, persipina neurotiniame perkėlime – kontrperkėlime, negalima tikėtis nieko kito, išskyrus nusivylimą, ir ta prasme Nancy McWilliams buvo visiškai teisi. Kitas klausimas, ar mes, remdamiesi savo žiniomis apie ankstyvąjį prisirišimą ir apskritai apie psichodinamiką bei suprasdami, kad tokia fantazija labai ilgam ar net visam laikui išliks individualioje ir kolektyvinėje žmogaus sieloje, suvoksime ją ne kaip fantaziją apie visagalę gėrio dievybę arba motiną, o kaip svajonę apie kitokią vieningą žmoniją, tegul ir nevisagalę, tegul ir nevisažinę, tačiau sugebančią spręsti problemas ir padėti kiekvienam iš mūsų.
Visa tai tiesiogiai siejasi su pacientų praradimu. Norėdami išsaugoti „klientūrą“, turime parodyti, kad laikome realybę kur kas bendresne nei tai atspindi jos momentinis vertinimas. Mes, psichoterpeutai, esame Sąmonės didžiąja raide atstovai, tos sąmonės, kuri daugelio žmonių žinias jungia į integruotą vientisą visumą ir kurios negali sugriauti atskirų asmenų ir suinteresuotų grupių motyvai. Ta prasme esame ne tik dabarties, bet ir ateities žmonijos atstovai. Turėtume pirmieji, dar pacientams nepapasakojus apie savo būgštavimus, pasidomėti, kokie jų piniginiai reikalai, ar juos gąsdina ateitis, ar jie tikisi galėsiantys apmokėti ir tęsti terapiją. Dėl abipusių interesų mes turime atvirai kalbėti apie piniginius reikalus, apie galimybę apsikrėsti važiuojant į terapiją ir, pageidautina, pirmieji pasiūlyti laikiną adekvačią nuolaidą arba pertrauką. Mes turime suprasti patys ir paaiškinti pacientams, kad esant tokiai situacijai nauja sutartis bus sudaroma remiantis ABIEJŲ PUSIŲ MOTYVAIS. Iškilus grėsmei, kad terapija gali būti nutraukta arba baigta, privalome aptarti, ką tai reiškia pacientams – kokiame periode, jų ir mūsų nuomone, yra terapija, kokius galimus sunkumus numato jie, o kokius mes, kaip su jais susidoroti patiems, su vaistų pagalba, skambinant mums ir t.t. Mes turime pirmieji pasiūlyti pertraukti terapiją, jeigu jaučiame, kad pacientas to nori, bet negali pats pasakyti dėl nepagrįstos neurotinės baimės, mazochistinės pozicijos ar bijodamas mus įžeisti ir prarasti. Turėtume tai daryti ne iš egoizmo ar altruizmo, bet suprasdami, kad mums, profesionalams, svarbiau išsaugoti žmonių tikėjimą mūsų profesija ir kurti naują, teisingesnį jos suvokimą nei gauti trumpalaikę naudą.
Visai kas kita, jei pacientas gali tęsti ir apmokėti terapiją, bet atsisako dirbti nuotoliniu būdu. Čia taikytinas psichoanalitinis būdas, nors suprantu, kad tai skamba paradoksaliai. Mums reikia išsiaiškinti, kodėl video režimas jam netinka, kaip aiškinamės su kai kuriais potencialiais analitiniais pacientais, kodėl jie nenori gultis ant kušetės. Kai kurie gyvena ne vieni ir bijo, kad artimieji juos girdės, todėl efektyviai dirbti tokiomis sąlygomis beveik neįmanoma, nors keletas mano pacientų sugebėjo taip sutvarkyti savo buitį, kad galėdavo valandą pabūti namuose vieni. Kiti varžosi „įsileisti“ mus į savo namus – vienur betvarkė, kitur remontas, vieni bando atspėti, ką imsime galvoti apie juos, pamatę namų aplinką, kiti bijo, kad mūsų bus klausomasi (mama arba žvalgyba). Dar kiti „negali dirbti video režimu“, nes kitaip jį jaučia ir „iš principo“ su juo nesutinka. Pastariesiems paprastai priklauso žmonės, neigiantys savo priklausomybę ir su ja susijusį narcistinį jautrumą, ir perėjimą prie video ryšio jaučiantys kaip artumo praradimą arba atmetimą. Atvirai aptariant šiuos ir daugelį kitų klausimų, efektyvaus darbo kliūtys dažniausia pašalinamos. Kartais tai nepavyksta ir tenka susitaikyti su tuo faktu, kad toks setingas pacientui netinka. Bet kuriuo atveju būtina išlaikyti geranorišką ir draugišką kontaktą.
Pabaigai trumpai apie mūsų profesijos svarbą: mes ne dievai ir nevisagaliai, bet mes atstovaujame tam Kitam, apie kurį rašo Nancy McWilliams. Kitas – tai tas, kuris išmokė mus kalbos, matematikos, išrado vandentiekį, lėktuvą ir mobilųjį telefoną, o dabar moko žmones, kaip naudotis Sąmone. Mes, psichoanalitikai ir psichoterapeutai, esame pastarojo įsikūnijimas ir todėl svarbūs žmonijos ateičiai. Man asmeniškai toks pareiškimas neatrodo perdėtas.