Komentaras Rūtos Telksnienės pranešimui „Psichoanalitio dialogo erdvė ir ribos”

Birutė Didžiokaitė

psichologė psichoterapeutė

Norėčiau pasidalinti kai kuriomis mintimis, kurios kilo perskaičius Rūtos Telksnienės pranešmą. Pasirinkta tema apie terapeuto lyties įtaką terapiniam procesui nėra iš populiariųjų psichoterapeutų diskusijose. Taip yra turbūt ne todėl, kad ji yra nesvarbi. Priešingai, ir tai išsamiai savo pranešime aptaria Rūta, lytiškumas yra vienas iš svarbiausių faktorių žmonių bendravime apskritai ir psichoterapiniam kabinetetikriausiai. Bet apie tai kalbama palyginti nedaug.

Visgi idealia terapeuto pozicija terapiniam santykyje laikomas neutralumas, tai mini ir pranešėja. Terapeuto neutralumo idealas turi gilias šaknis. Freudas kalbėjo apie reikalavimą terapeutui būti švariu ekranu, kuriame atsispindėtų vidiniai paciento konfliktai. Terapeuto lytiškumas įneša kažką papildomo į tą neutralumo idealą,  padarydamas jį neįmanomu.

Tačiau paties idealo siekimas išlieka psichoterapeutų pastangose ir tada lytiškumas gali tapti kliūtimi arba pagalba tame siekime. Turbūt paties lytiškumo reikšmė  terapiniam procese priklauso nuo to, kaip komfortiškai ir saugiai pats terapeutas jaučiasi su savo lytimi, kiek  pats terapeutas gali reflektuoti savo lytiškumo reikšmę. Kaip sudėtinga gali būti įveikti terapeuto nuostatas susijusias su lytiškumu rodo ir sunkumai iškylantys psichoterapeutų mokymosi procese. Mintis, kad pacientas gali jausti terapeutui su skirtingų lyčių figūromis susijusius jausmus toli gražu nėra savaime suprantama. Su šia mintimi tenka kiekvienam besimokančiam apsiprasti, rasti patvirtinimus savo paties klininkinėje praktikoje ir supervizijų įžvalgose.

Taigi terapeuto neutralumas atsiranda palaipsniu ir turi svarbią reikšmę pasichonalitiniam tyrime.