Psichoanalitinių psichoterapeutų rengimo koncepciniai aspektai

Aurelija Markevičienė

psichoanalitikė

psichoanalitinė psichoterapeutė

Psichoanalitinė psichoterapija apibrėžiama kaip psichoterapijos kryptis, kurios pagrindas yra psichoanalizės teorija ir technika.

Modifikuotos psichoanalizės poreikis iškilo po II pasaulinio karo, kuomet reikėjo intensyviau ir per trumpesnį laiką suteikti psichoterapinę pagalbą didesniam skaičiui karo traumuotų žmonių. Vėliau, dėl medicinos draudimo politikos, dėl sparčių visuomenės pokyčių psichoanalitinė psichoterapija pradėjo vis labiau atsiskirti nuo psichoanalizės- kūrėsi atskiros draugijos, psichoterapeutų rengimas vyko ne psichoanalizės institutuose.

Klausimas apie ribas, skiriančias ir jungiančias šias kryptis ir kiek psichoanalizės turi būti psichoanalitinių psichoterapeutų rengime diskutuojamas iki šiol.

Įvairūs požiūriai į psichoanalizės ir psichoanalitinės psichoterapijos skirtumus ir panašumus: viena pranašesnė už kitą- „auksas ir varis“… Nuomonės labai skirtingos, apimančios visą spektrą, kurio viename gale-  nuomonė, jog psichoanalitinė psichoterapija iš vis neegzistuoja, jog, nežiūrint setingo – dažnumo ir pozicijos- pakeitimų, visuomet tai lieka psichoanalize, nes laikomasi psichoanalitinio proceso supratimo; iki atsiribojimo, jog tai skirtingi dalykai, kurių vienas siekia gilaus supratimo ( terapinis efektas yra pašalinis reiškinys), o kitas tik simptomų pagydymo. Psichoanalitinės psichoterapijos atstovai svarsto: „Žalvaris yra stipresnis ir jį galima įvairiau panaudoti nei auksą“ ; Psichoanalitinė psichoterapija labiau atitinka postmodernaus žmogaus gyvenimo būdą ir poreikius; ji yra lankstesnė pasirenkant darbo su pacientais fokusą; Nors psichoanalizė ir psichoanalitinė psichoterapija turi daug sąsajų, tai iš esmės skirtingi metodai su savo indikacijomis; psichoanalitinė psichoterapija nėra „antrarūšė“ psichoanalizė, bet yra specifinis gydymo būdas su savo metodais ir tikslais.

Atsakyti į klausimus darosi vis komplikuočiau, nes, atsirandant naujoms psichoanalizės teorijoms ir mokykloms, keičiasi, vystosi pati psichoanalizė, psichoanalitikų rengimo kriterijai.

Pavyzdžiui: Didžiojoje Britanijoje vykstantys  procesai- 1921 metais įsteigta psichoanalitinės psichoterapijos asociacija peraugo į Britų psichoanalizės asociaciją -BPA (2010 m.-TPA komponentinė draugija) ir vykdo psichoanalizės mokymą, kurio standartai yra ne tokie aukšti, lyginant su tame pačiame Londone gyvuojančios- Britų psichoanalizės draugijos- standartais.

Vyksta persidengiantys procesai : minėta psichoanalitinių psichoterapeutų „natūralizacija“ į psichoanalizę (BPA sudaryta galimybė per kelerius metus įgyti psichoanalitiko kvalifikaciją ne studijuojant pilną  mokymo programą,  o tik atlikus atvejo superviziją)  ir Kernbergo siūloma pozicija, kad psichoanalizės kandidatai turi išmanyti psichoanalitinę psichoterapiją, kad gebėtų ją taikyti tiems pacientams, kuriems psichoanalizė kontrindikuotina ir jie neužsiimtų „laukine psichoterapija“.

J. Steiner pozicija- tik po bendro psichoanalitinio mokymo galėtų vykti tolimesnės specializacijos. Be abejo, tai būtų labai prabangu laiko ir finansiniu atžvilgiu. Taigi, jis psichoanalitinį parengimą mato universaliu ir suteikiančiu pagrindus skirtingą praktiką vykdantiems profesionalams. M. Aisenstein teigia, jog psichoanalitinę psichoterapiją gali praktikuoti tik pilną psichoanalitinį parengimą turintis profesionalas, nes psichoanalitiniai psichoterapeutai dirba su sunkiausia patologija.

EPPF psichoanalitinių psichoterapeutų rengimo kriterijų raida taip pat atspindi mūsų aptariamus reiškinius:  Laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2009 m.  – reikalavimai mokomajai asmeninei psichoterapijai- ne rečiau 3 kartų per savaitę individuali psichoterapija/psichoanalizė- ne mažiau 4 metų- t.y. viso formalaus mokymosi metu- labai priartinti prie psichoanalizės standartų, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Vėliau EPPF reikalavimai asmeninei psichoterapijai buvo grąžinti prie minimalių dviejų kartų per savaitę, tačiau sustiprinta supervizijų ir teorinio parengimo dalis.

Lietuvos psichoanalizės taikymo draugija-nuo pat pradžių buvo domėjimosi psichoanalize ir ieškojimo  psichoanalizės mokymosi galimybių sambūris. Kaip visi žinote, penki draugijos nariai išvyko mokytis psichoanalizės į Suomiją. Likusioji dalis turėjo rinktis ar laukti grįžtančių „lietuviškų“ psichoanalitikų, ar ieškoti kitų alternatyvų, iš kurių viena- psichoanalitinės psichoterapijos programa- buvo realizuota.

Draugijos pavadinimas buvo pakeistas 2000-aisiais. Psichoanalizė buvo „pritaikyta“, t.y. baigėsi „Olandų „ psichoanalitinės psichoterapijos programa ir buvo parengti devyniolika psichoanalitinių psichoterapeutų.  Pradėtas naujas draugijos gyvenimo etapas-  mokymo programos organizavimas; sukurtas MK ir lygiagrečiai vykdoma psichoanalitinių psichoterapeutų -mokytojų mokymo programa.   Matyčiau keletą LpaD psichoanalitinių psichoterapeutų rengimo etapų:

Ietapas- 1995-2000  Olandų programa

II etapas 2001-2011 Psichoanalitinės psichoterapijos  ir  mokytojų mokymo programos.

III etapas  nuo 2011- keičiasi   psichoanalitinės psichoterapijos mokymo programos universiteto “stogas”,2013 m. mūsų programa patvirtinta VU Filosofijos fakultete.  Čia, po tuo pačiu stogu, vykdomos  ir klinikinės psichoanalizės, ir  psichoanalitinės psichoterapijos  programos. Dar daugiau- dalis mokytojų, MK narių, netgi studijuojančių- tie patys žmones.

Taigi, bandant atsakyti į pradžioje užduotus klausimus, po šių svarstymų ir patyrimų plačiąjame ir siauresniame- Lietuvos- kontekste apžvalgos, akivaizdu, kad yra nelengva nubrėžti aiškias ribas, vienareikšmiškai juos atsakyti.

Mano galva, evoliucinis požiūris  įveda svarbią  laiko dimenciją, padedančią žvelgti į psichoanalizės ir psichoanalitinės psichoterapijos santykio istoriją. Evoliucijos procese skirtumų išryškėjimas užima gana ilgą laiką. Pradiniame etape būna daug persidengiančių sričių. Kitas, svarbus aspektas, jog naujų rūšių atsiradimą lemia aplinkos, sąlygų pokyčiai.

Kitas, labai svarbus aspektas- praktinis pritaikomumas. Psichoanalitinė psichoterapija vystosi labiau praktiniame lygmenyje, nei abstrakčiame- teoriniame. Pvz., S. Frisch (Ilgą laiką jis buvo EPPF prezidentas, o šiuo metu- EPF prezidentas) redaguotoje knygoje „Psichoanalizė ir psichoterapija: polemika ir ateitis“patys svariausi argumentai „už“  psichoanalitinė psichoterapiją- sėkmingų atvejų pristatymas, pvz.,  gilią patologiją turinčio paciento dinamika taikant vieno/ dviejų sesijų per savaitę dažnumo psichoanalitinę  psichoterapiją.  Tai primena pasakojimą, kaip išaiškinti žmogui, kas yra raudona spalva, jei jis niekad jos nematė. Geriausia išeitis- ją tiesiog parodyti. Panašu, kad ir čia, paaiškinti, kas yra psichoanalitinė psichoterapija, yra tiesiog ją parodyti. Šalia to, psichoanalitikų, oponuonačių psichoanalitinės psichoterapijos atskirumą ir unikalumą, argumentai daugiau teorinio lygmens- tarkim, panaudojant Freud ir Ferenczi debatus apie įžvalgos ir afekto santykį ir panašiai.

Praktinį psichoanalitinės psichoterapijos pobūdį atspindi žurnalo „Psichoanalitinė psichoterapija“, leidžiamo nuo 1985 m. Didžiojoje Britanijoje, turinys. Jame labai daug klinikinių- praktinių straipsnių. (Manyčiau, jog LPD galėtų užsiprenumeruoti  žurnalą, kuris būtų naudingas ir draugijos nariams ir besimokantiems mūsų programoje.)

Galbūt šiandien galime sakyti, kad rengiant psichoanalitinius psichoterapeutus, labai svarbu suteikti psichoanalitinės teorijos ir technikos žinias, tačiau tiek pat svarbu ir jų „pritaikymas“ klinikinėje psichoterapinėje praktikoje. Būčiau linkusi siūlyti ateityje mūsų programoje didinti praktinę-supervizinę dalį.

Baigiant noriu pasveikinti mūsų programos absolventus ir visą draugiją, draugijos MK su svarbaus etapo įveikimu ir palinkėti ateityje visokeriopos integracijos ir tuo pačiu išlaikyti savo unikalumą.

  1. EFPP constitution: versions on 1991; 1995; 2009; 2013.
  2. Frisch S.(ed),  (2001) Psychoanalysis and Psychotherapy: The Controversies and the Future, Vol. 6, Karnac;
  3.  How does psychoanalytic practice differ from psychotherapy? The implications of the difference for the development of psychoanalytic training and practice (2010) R. Blass, F. Busch, H. Kachele, D. Widlocher.  Int.J.Psychoanal. Vol. 91, 15-61.
  4. Kernberg O. (1999) Psychoanalysis, psychoanalytic psychotherapy and supportive psychotherapy: contemporary controversies.  Int.J.Psychoanal. vol.80, 1075;
  5. Markeviciene A. (2001) Lithuanian Society of Psychoanalysis. Current situation and future perspectives. In: EFPP conference of psychoanalytic psychotherapy organisations (networks) from Central and Eastern European countries. Prague, October 18-21, 2001

LPaD suvažiavimas, 2013 11 22